Parkas (bla bla bla...)

Parkas

Pagaliau Rosalie sustojo.
- Kas yra? - paklausė Edward'as ir nežymiai suraukęs antakius pažvelgė į Rosalie.

Rosalie atbėgo ir tarė:
-Mus seka. nežinau kas, aš jų nemačiiau.Žinau akd buvo dviese. manau reiktų rast kokią ietelę kur galėtumėm niekeno esekami pabūti. Žinai kokią?

- Dėja... - teištarė.
- Jos visur mus suras. Na, nebent... - akimirkai susimąstė. - La Push.

Rosalie susiraukė:
-Manau nebloga mintis. jos iš principo, aišku jeigu ten jos negalės ten ateiti

- Bet ir aš negaliu ten eiti. - šypteli.
- Principas... - nusijuokia.

Rosalie kritiškai jį nužvelgė:
-Klausyk, pirmą kart matau ne pašlemėką Culeną. keista ane?

- Mane laikai pašlemėku? - bandė vaizduoti piktą, bet nesisekė.

Rosalie klapsėjo blakstienomis ir dėstė mintis:
-Pagalvokim. VISI cullenai apšlemėkai. Nu bet tu... kitoks. Įmanoma, ar čia tik kaukė?
Tai ištarusi Rosalie atsisėdo ant žolės ir nusibraukė nuo veido plaukus. tada pažvelgė į debesis:
-Noriu valgyt.
[[Sutinku. tinka?]]

- Taigi, - pradėjo. -
Manai, kad visi Cullen'ai pašlemėkai vien dėl to, kad męs, kitaip nei jūs, geriam gyvūnų kraują, ar ne? Tikriausiai taip nutiko, kad nežvelgi giliau. - dėstė mintis, kol susivokė, kad kalba kaip filosofas ir staigiai nutilo.

Rosalie nusiminusi sušnibždėjo:
-Žinai, kartais tu neįsivaizduoji kaip sunku nbūti manimi. Širdyje aš Elizabeth tikrai myliu, manau ji mane ir. kovojame iš principo. Glabūt kadanors, aš susiprasiu ir tapsiu vegetare, bet dabar noriu valgyt ir to nepakeisiu. nors maistas stovi prieš mane,-pajuokavo ji [ačiū elizabeth].
tada ji nusikvatojo:
-Nebijok, tavęs nevalgysiu

- Gali, leidžiu. - šyptelėjo.
- Man jau seniai atsibodo "vampyriauti". Na, manau, jei vis dėlto nebūsiu tavo pietumis, keliausiu. - nusijuokė.
- Netrugdysiu ieškotis maisto.

Rosalie sugriebė jam už rankos:
-neišeik. Aš pakentėsiu.. be to, man taip liūdna būnant vienaii...
tada ji pasakė:
-Nebent tau su manimi neįdomu?

- Priešingai, - šyptelėjo.
- Kodėl visad būni viena? Vienatvė gadina žmogų, o tu tikrai neturėtum būti viena.

Rosalie niūriai šyptelėjo:
-Rask tokį kuris norėtų bičiuliautis su tokiu kuris siurbia žmonių kraują. Visi manęs bijo. O jeigu nebijo, tada nekenčia. Nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis, todėl net ir mano pakalikai manimi bjaurisi. Jie manęs bijo, dėl to lieka man ištikimi, bet esu tikrai, jeigu nusisukčiau mane jie visi užpultų, suplėšytų į gabalus ir sudegintų. Dabar supranti ką tai reiškia?

Edwardas lėtai linktelėjo.
- Manau, kad taip. Tikriausiai klaiku... klaiku gyventi žinant, kad esi vienas. Neturėti į ką atsiremti... Na, aš tavo vietoje būčiau palūžęs. - šypteli. - Esi labai stipri. Pirmą kartą sutikau vampyrą, kuris man būtų toks įdomus, kaip tu.

Rosalie vėl liūdnai šyptelėjo:
-kodėl tu su manimi kalbiesi? Juk tu turėtum amnęs nekęsti? iš principo?
Taio tarusi ji atsistojo ir pažvelgė į saulėlydį:
-Tai vienintelė dienos dalis per kurią mane apninka ramybė ir šiluma.

- Jau sakiau, kad tu man esi žiauriai įdomi... Jaučiu kažkokią trauką... - tai pasakęs nusijuokė.
- Saulėlydis... Taip. Tai vienintėlis paros metas, kai jaučiuosi saugus. - keletą akimirkų nenuleido akių nuo dangaus.
- Bet kodėl tu su manimi kalbiesi? Kiek žinau, Rosmary ir Cullen'ų klanai nežinia kiek amžių pjaunasi tarpusavyje. Kuo aš išskirtinis?

Rosalie šyptelėjo:
-Tu kitoks. Nejaučiu nei baimės, nei grėsmės, nei pasipiktinimo dėl to kas esu ir ką darau. Aš kitokia. Bet tik savo įpročiais, ne vidumi. Aš geras žmogus, patikėk manimi. Tik kitokia. Daug kam dėl to nepatinku, bet nereikia nekęsti žmogaus dėl jo išskirtinumo. Žinai, savo seserį.. Ji, nuostabus žmogus. Ankščiau, tai buvo taip senai, mes buvom draugės.. kad tie laikai sugrįžtų,-tyliai nunarino ji galvą ir atsisėdo ant žolės.

- Bet tu juk gali viską sugražinti, - nusišypsojo.
- Tai nėra taip jau sunku. Tereikia tik atsiprašyti. Na, ir šiek tiek nuoširdumo, nuolankumo.. Manau, ji tau tikrai atleistų. Kiek supratau, ji ilgisi taves taip pat, kaip ir tu jos. Klanai, mano manymu, neturi griauti šeimos, nes tai... negerai. - jis akimirkai nutilo.

Rosalie karingai atsistojo:
-Kodėl aš turėčiau atsiprašinėti dėl to kas esu? ji viską pradėjo, ji ėmė manęs nekęsti. Ji..-jos karingumas išblėso ir mergina vėl klestelėjo ant žolės. tada nusibraukė paslaptingai veidu riedančią ašarą ir pabandė sutramdyti verksmą

Priėjęs apkabino Rosalie.
- Atleisk, bet negaliu žiūrėti, kaip verki. Viskas gerai... - ramino Edwardas, nors nežinojo, kaip į tai gali reaguoti Rosalie. Gaila, nemokėjo skaityti minčių. retkarčiais tai galėtų būti visai naudinga...

Rosalie toliau sau ramiausiai sriūbavo kai staiga prie jos priėjo edwatdas ir apkabino.
Rosalie pažvelgė jam į akis, ir ašaros tarytum pačios nustojo riedėjusios. Ji užmerkė akis ir vėl atsimerkė. tada dar įdėmiau pažvelgė į vaikiną.

[[gausi tuoj "pabučiuok" xD Kas aš čia? Vaikinas pagal iškvietima?]]

- Atleisk, - pasitraukė Edwardas.
- Kai nemoki skaityti minčių, - nusijuokė, - sunku pasakyti ką galvoja kiti. jei tave įžeižiau, atsiprašau. - šyptelėjo.

[[tu neįsivaizduoji kaip nuvylei Elizabeth ;( dabar man ji verks per skype :D]]

Rosalie pasimuistė ir tarė:
-neatsiprašinėk. Buvo malonu.
tada vėl pažvelgė į jį ir pajuto kad pilve skraidžioja milijonas drugelių, o gal net keli milijonai..