Parkas (bla bla bla...)

[[Kaip miela ;)]]

- Galiu pakartoti, - nusijuokė Edwardas.
- Svarbiausia, kad nebeverki. Daugiau nenoriu matyt tavęs tokios. Sutariam? - šyptelėjo.

Rosalie nusišypsojo:
-neprieštarausiu
tada ji pažvelgė į jį:
-negaliu sutarti... nes nėra tokio žmogaus kuris mane pralinksmina..

- Greit surasi, prižadu, - šyptelėjo ir vėl apkabino Rosalie. Nežinojo, kaip jaustis, ką daryti.. pirmą kartą per penkis šimtus metų buvo toks sutrikęs ir pasimetęs.

Rosalie taip pat jį apkabino, bet jos galvoje su angeliukų sparnais skraidė mintys:
Kas dabar bus?,DIEVE, mane jis pabučiuos?,Man negera... nors ne, gera, Jis faaainas, ir gražus..

Edwardas tyliai tarė;
- Na, kadangi nemoku skaityti minčių ir nematau ateities, negaliu pasakyti ką dabar galvoji, ir kas nutiks... na... - nutilo jis ir pabučiavo Rosalie.

Rosalie išplėtė akis pamačiusi kaip jiss prie jos linksta, bet nieko nesakė. Tada ji pajuto jo lūpas ant saviškių. Apimta didingos euforijos ji jį apsikbino ir taip pat ėmė bučiuoti

Edwardas atsitraukė.
- Atleisk, - nuleido akis. - Nesusilaikau, - nusijuokė.

Rosalie pridėjo pirštą jam prie lūpų, taip rodydama kad nekalbėtų. Tada vėl pabučiavo.

[[Sorry, sorry sorry, kad toks trumaps]]

[[Labai sunku rašyt ilgus postus :D]]

Edwardas neatsiplėšė nuo Rosalie. Pirmą kartą juto kažkam tokį stiprų jausmą. Jei ji staiga dingtų.. Nežinojo, ką toliau darytų. Dar stipriau apkabino Rosalie ir toliau bučiavo.

Rosalie galiausiai pritrūko oro ir ji atsitraukė, švelniai ir lėtai. Tada pažvelgė į vaiikiną:
-Tu nežinai kiek metų ašlaukiau tokio kaip tu..

- Ilgai? - šyptelėjo. - Nesuprantu, kodėl tiek ilgai buvai viena.. - patraukė pečiais. - Tu nuostabi.

Rosalie nušvito:
-Na, ilgokai.
Ji vėl nusišypsojo;
-Tikrai?

- Tikrai. - linkteli.
- Niekada tau nemeluočiau. - nusišypso.

Rosalie nusijuokė:
-niekada nesakyk niekada.
tada tarė:
-O ką apie tai sakys tavo klano vadė?

[[Hey, gal baikit? Aš ne koks vaikinas pagal iškvietimą :D]]

- Na, aš vis dar neprarandu vilties jus sutaikyti, - šyptelėjo.

[[Tylėk, nes visus postus ištrinsiu.]]
Rosalie surimtėjo:
-būtina amžinai visada galbėt apie ją?
Ji nusiminė ir atsiguklė ant žolės pašildytos nuo saulės spindulių.

- Gerai, - sutiko jis. - Nekalbėkim. Bet juk pati užvedei šią temą. - šyptelėjo. Atsisėdo šalia jos ir sukryžiavo kojas.

Rosalie nusišypsojo ir atsirėmė į vaikiną. Tada tarė:
-Nori einam ką nors paveikt?

- Žinoma, - šyptelėjo. - Tik sakyk kur ir ką, - nusijuokė.

[[Žinau, postastrumpas... atsiprašau. kaltas...]]

Rosalie susiraukį:
-negi viską turiu galvoti tik aš?
Tada išsišiepė:
-Siūlyk

- Hm.. Leisk minutę pagalvoti... - apsimestinai susimąstė. - Hey, žinau, kad skambės beprotiškai, bet.. Einam maudytis? - nusijuokė.

Rosalie sukikeno:
-maudytis?
Tada pradėjo juoktis:
-ir tau nerūpi kad peršalsiu ir susirgsiu?

- Nepamiršk pačio svarbiausio dalyko... - šyptelėjo.
- Tu juk vampyrė. - mirktelėjo.

Rosalie pakėlė antakius ir šyptelėjo:
-Paties svarbiausio dalyko? kokio?

- Juk vampyrai bekraujai... - šyptelėjo.
- Jie nejaučia šalčio.. O jei ir susirgsi, turi mane. - nusijuokė.
- Pirmyn?